Yra gelmė, yra bedugnė,
Yra ir saulė, ir erdvė,-
Nesuskaičiuojama
Ir neįžvelgiama,-
Kaip mūsų dugnas,
Į kurį bijome įkristi,
Bijome netekti,
Bijome kentėti ir mylėt...
Ir saistome save su tuo pasauliu,
Kurį pažįstame, kuris arti,
Ir jaučiame harmoniją ir laimę,
Kol esame drauge
Su savimi...
Bet vis atsiveria kitas pasaulis
Ir tada jį juntu,
Kada krentu...
Pakilti taip sunku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą