Libijos žmonėms
Kasmet matau
Per Jonines laužų šešėlius -
Raudonai liepsnos dega,
Skyla kibirkštis,
O jau toliau
Juodi juodi šešėliai,
Tarsi plevena
Sukūrentas blogis ir mirtis...
Pakilusi saulutė
Šią trumpiausią naktį
Nugins juos,
Nuvilios toli toli...
O mažas pilkas,
Saugantis vaikus paukštelis
Pats paaukos gyvybę,
Bet toliau neskris.
Nuodėguliai išbūna šimtą metų
Ir primena, kad buvo čia ugnis,
Kurią padovanojo Prometėjas,
Kad gimtų, augtų laisvas
ŽEMĖJE žmogus.
Oi, gatvėse vėl užtaisai
Žmonėms po kojomis
Štai sproginėja -
Ugnis.
Šešėliai...
Vėl ugnis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą