Oi,
kaip dažnai brendu
Į
praeities pievas,
Rasotas
takas veda
Taip
toli…
Vaikystėje
dar nežinojau,
Ką
paskyrė Dievas,
Jaunystėje
turėjau tiek jėgų,
Kad
ir suskirdusias
Nuo
rasakilų kojas,
Gydydavau
tuo pačių –
Rasos lašu…
Vis
dar einu kas dieną,
Sustoju,
kiek pailsiu
Ir
atgal grįžtu,
Nes
dabartis neleidžia
Į
savo namus įkelti kojų,
Kol
jos visko neapėjo,
Peršoku
žarijas,
Pripiltas
po slenksčiu…
Ir
nežinau, kas jas pribėrė,
Kiek
jos giliai,
O gal
ir amžinai rusens
Netgi
kieme,
Po
žilvičiu,
Yra
čia pat upelis,
Kuris
sraunia srove tekėjo,
Per
pievas ir tiek pat
Vis
iš akių.
Nusibraukiu
ranka
Ir
vėl į rytdieną einu,
Einu…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą