Kruopos dangaus

Kaip ir vasarą,

Taipogi ir žiemą,

Byra ir byra į žemę

Iš aukšto dangaus

Skaidrūs lašai mėnesienoje,

Ištirpsta greitai tik dieną

Ir pavasarį mielą

Kruopos dangaus…

Nukapoja išsprogusius lapus

Liepos mergelės,

Visų medžių pirmieji gležni,

Todėl ąžuolas slepia,

Sužaliuoja vėliausiai

Ir žiedeliai menki…

Nuo mažens teko bėgti

Basai per gruodą –

Pėdoms šalta,

Atmintyje skausmas ištirpo,

Pavirto į perlus,

Taip šviesu ir širdy,

Keliu vieną po kito – nevalgau,

Skanavom maži...

Būtų gera gyventi,

Manų kruopos – ant stalo,

Srėbk ir nebalintas,

Nekapoja akių šaltas vėjas, –

Ranka prisidengiu,

O viską nuplauna

Upelių srovė.