2019 m. gegužės 13 d., pirmadienis

Kaimo versmės




Didieji miestai – svetimi,
Aš – kaimo vaikas,
Užaugau prie upelio,
Gėriau iš versmių,
Paversmiuose ir burbulus
Išmokau suskaičiuoti,
Kai akmenėlius mėčiau
Per vandens paviršių
Ir puta prausiausi…
Didieji miestai nekvepia
Taip jaukiai, –
Nėra to dūmo kamino,
Nors duoną kepa,
Nusiperki, kol parneši,
Šalta, sausa,
Rieki – skylutės,
Tarsi akys apsiblaususios.
Mama, ištraukusi iš krosnies,
Pašlakstydavo versmės lašais,
Iš burnos purškė,
Uždengdavo ant stalo rankšluosčiu,
Pačios išaustu,
Atidengia – kryželis,
Prieš kepant ten įspaustas…
Oi, pasakoju
Per skruostus beriedant ašarai,
Srovė – karšta,
Kaip duonos trupinys atlaužtas...
Didieji miestai – iki šiol ne man,
Gal tik vaikaičiai
Alėjomis vaikščiodami
Aikčioja.



Komentarų nėra: