Kaimo versmės

Didieji miestai – svetimi,

Aš – kaimo vaikas,

Užaugau prie upelio,

Gėriau iš versmių,

Paversmiuose ir burbulus

Išmokau suskaičiuoti,

Kai akmenėlius mėčiau

Per vandens paviršių

Ir puta prausiausi…

Didieji miestai nekvepia

Taip jaukiai, –

Nėra to dūmo kamino,

Nors duoną kepa,

Nusiperki, kol parneši,

Šalta, sausa,

Rieki – skylutės,

Tarsi akys apsiblaususios.

Mama, ištraukusi iš krosnies,

Pašlakstydavo versmės lašais,

Iš burnos purškė,

Uždengdavo ant stalo rankšluosčiu,

Pačios išaustu,

Atidengia – kryželis,

Prieš kepant ten įspaustas…

Oi, pasakoju

Per skruostus beriedant ašarai,

Srovė – karšta,

Kaip duonos trupinys atlaužtas...

Didieji miestai – iki šiol ne man,

Gal tik vaikaičiai

Alėjomis vaikščiodami

Aikčioja.