Mokiniai

Domininkas Dubaka

Mano vaikai,

Nepamačiau, kada užaugote,

Dar vis paglostau mintyse

Jūsų švelnias galvas,

Tik nebetaisau klaidų

Raudonu pieštuku,

Už jus man jūsų akys kalba,

Kad ne veltui gyvenu…

Mano vaikai,

Po tolius išsiblaškę,

Sugrįžtate prie durų

Su paskutiniu skambučiu,

Vėl girdisi – varpelis skamba,

Širdis – tuk tuk…

Mano vaikai,

Koks man brangus šis žodis,

Už kiekvienos raidės – po vardą,

Kuriuo ir iki šiol tikiu,

Seku žingsnius,

O juose muzika skamba,

Kaip ir prieš daugel metų,

Kai šokome kartu…

Mano vaikai,

Myliu.