Mes
sėdime abu
Po
tuo pačiu paskirtu mums
Mėlynu
dangumi,
Ant
mūsų žemės,
Kurią
sukūrė Dievas,
Nuleidę
kojas
Į
skaidrų upelį,
Šlakstome
jas vandeniu
Ir
būname palaiminti…
Tiek
mums tereikia
Šioje
žemėje –
Kasdienės
duonos trupinio
Nuo
savo stalo,
Gerumo
lašo iš dangaus,
Šviesos
iš saulės,
Artimo
švelnaus žodžio,
Kuris
daina skamba,
Ir
visa tai vadinam
Savo
laime...
Nušvis
aušra,
Kada
nueisime į dangų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą