Balta mamos skarelė – sapnuose

Šį vakarą kalbėsiu

Vien tik apie mamą,

Minėsiu ir sakysiu,

Kokia tu man buvai,

Dabar tu – danguje,

Mojuoji man debesėliu,

Lyg balta šilkine,

Vienintele skarele…

Tu dovanoji šiandien saulę,

Krentančias žvaigždes,

Lyg angelas sparnais plevena

Nuo tavo rankų

Link manęs…

Mažokai būdavau su tavimi,

Maža buvau paika,

Dar nesuprasdavau sapnų,

Kai sėsdavau ryte prie stalo,

O tu verpei ir audei per naktis,

Kad būčiau papuošta,

Garuodavo sriuba…

Keliai vis vedė į gyvenimą,

Ilgokai atsiskyriau,

Bet skubėjau pas tave,

O tu likai prie lango laukdama,

Kai sugrįžau, tave pasiėmiau,

Dabar jau laukei sirgdama,

Gero linkėdama...

Buvau iki mirties

Prie tavo lovos,

Suklupusi ir palydėjau

Į dangaus didžią šalį,

Nuprausiau tau veidą ir rankas,

Tie lašai dabar krenta,

Byra lyg rasa...

Abi mes – mamos,

Supranti mane,

Myliu tave.