Pirmieji
žiedai soduose –
Mano
šviesi vaikystė,
Balti,
rausvi, raudonais
Spinduliais
dažytais pakraščiais,
Vėjas
juos purto,
Šalnos
šaldo,
Jie
šypsosi linksmai…
Lietus
nulijo – lašai žiba,
Mano
jaunystės pamiršti sapnai
Pro
miglą spindi,
Kas
gera – vis į širdį,
O
varge bristos balos
Virsta
jūromis,
Su
žuvėdrų klykavimais,
Taip
artimais…
Nupūtė
vėjas juodą debesį,
Atsiveria
senosios ir obels drevės,
Išskrenda
išsiritęs iš kiaušinio paukštis,
Ruduo
– senatvės pamatai…
Kol
matau sodus,
Džiaugiuosi
lyg vaikystėje
Tėvų
sode žiedais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą