Ąžuolėliams

Taip mano sode nežydėjo,

Buvo tik obelys ir vyšnios,

Šermukšnis – tolėliau,

Ieva prie krūmų pasiklydusi

Laukia Adomo ir danguj…

Tokiomis gatvėmis vaikystėje

Niekada nevaikščiojau,-

Viskas buvo sava – beržas

Arba kuplios liepos,

Keli ąžuolai – tai mano sūnūs,

Iš kurių ir gilės,

Glaudžiasi – su manimi…

To niekad savo gatvėje neregėjau,

Nežinau visų medžių vardu,

Šaukiu juos ir Adomu, Ieva,

Neatsišaukia...

Gal ne jie?