Senolis miškininkas Petras

Miškas žmogų traukia,

Grybais pavaišina,

Žemuogę raudoną

Uostome ir skiname…

Kas mišką supranta,

Kalbasi ir giria,

Čia ir paukščiai peri,

Voveres maitina.

Miškas ir pats auga,

Ir žmogus sodina,

Skiepija ir saugo,

Laukinius jaukina.

Ištuštėjo kaimai,

Miestai greitai kyla,

O žmogaus nuo miško

Niekas neatskyrė.

Prie kiekvieno namo,

Prie gatvių abrikosai,

Vyšnios netgi slyvos

Baltai baltai žydi.

Miškininkas čiulba,

Glosto barzdą žilą,

Tarsi vieversėlis,

Vis dar nenutyla.