Kamanė

Nedaug kas žino,

Kaip per žiemą

Kamanė gyvena,

Nes jos namai – pelės urve,

Giliai ir po žeme,

Kaip randa maisto

Atsikėlusi ryte,

Ką ruošia ji pietums

Vėlyvai vakarienei,

Kaip auga jos vaikeliai

Ir kokią maldą

Sukalba užmigdami…

Ji nuo pavasario dūzgena,

Suranda naują namą,

Prineša ir samanų,

Sulipdo korį,

Ten kiaušinėlius deda,

Saldžiu nektaru juos užliedama.

Kai pjauna šieną

Su dalge šienaudami,

Suranda gelsvus korius,

Su smilgos stiebu siurbia,

Maža iš to nauda,

Bet paskanauja ir tarsi susijungia

Su pačia žeme

Per žoleles ir kamanes.