Kurapkos

Prisimenu, seniai,

Gal net prieš trisdešimt,

Kokios buvo gilios žiemos,

Sniegą stingdė šaltis,

O po atodrėkio magėjo eiti,

Per jį galėjai bėgti

Ir neklimpti,

Čiuožti nuo kalnelio,

Kūlio virsti,

Prišaldavo ir prie plaukų varvekliai…

Pakrūmėse pulkuodavosi

Su laimės pasagėlėmis

Ant krūtinių pilkosios kurapkos,

Suka ir dabar lizdus,

Bet daug rečiau

Jos matomos…

Pulkeliais bėga per dirvonus,

Po eglėmis vaikučius slapsto,

Toks mylimas tėvelių

Čaižus garsas

Po ilgos žiemos,

Kai vaikai atsišaukia.