Gerumo atodūsis

Prie beržo stoviu,

Glostau jo kasas

Net pabučiuoju ir galvoju:

Kurgi geriau atrasi, –

Mūsų žemė – rojus,

Viršūnėje – saulutė,

Ant šakų – paukšteliai,

Pavasarį sula vis teka,

Geriam…

Toks baltas jo liemuo, –

Ne klevas, –

Pumpurai nusvirę,

Vėjas juos kedena,

Gera gera…

Dievulėli mano.