Artimieji

Kodėl taip artimi

Kalneliai ir miškai,

Kur paprasčiausi alksniai auga,

Pragysta volungė prieš lietų,

Lakštingala ir vakarais,

Prieš aušrą…

Taip traukia tėviškės laukai,

Kur kažkada užaugai

Ir basomis lakstei

Netgi per gruodą šaltą…

Kaip traukia žmonės,

Su kuriais sava kalba suaugai,

O melsvos akys – tai dangus,

Žiūri – net ašarą ištraukia…

Nubrauki nuo kaktos plaukus

Ir vėl pamatai,

Tarsi šalpusniai žydi

Dirvonuose už lango…

O gal ten – saulės spinduliai,

Tarsi bitelės žiedus lanko?