Savo
gyvenimą palyginu su medžiais,
Jų
šaknys įsiskverbusios į žemę,
Šakoja
gi plačiai,
O
viršūnėlė – vis į dangų,
Mūsų
svajonė ir tenai…
Norėčiau
būti karklu,
Gal
tikčiau į verbas,
Net
ir nulaužta prigyčiau,
Žydėčiau
geltonai,
Būčiau
švelni prieš tai,
O
vasarą – žalia…
Susuktų
vėjas pumpurą
Ir
užsimegztų rudas amalas,
Žmonės
manytų – karas...
O
kada gi žemėje
Buvo
taika?
Vis
ant palinkusios šakos
Užlipa
ožkos
Ir
žievę skrebena,
Raudonai
dažosi ir ta vieta...
Išsisuktų
iš manęs vaikaičiai
Paprastą
dūdelę,
Kaip
mane pamokė tėvas,
Ir
birbintų,
Klausyčiausi
ir danguje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą