Prasčiokai

Mes – žmonės paprasti, –

Iš sodžiaus ir arimų,

Dažnai klausiu savęs,

Iš kur tie žodžiai imasi,

Kalbame ritmingai…

Atsako miškas:

„ Iš manęs, kur augai

Ir per dienas klauseisi,

Kaip braška man liemuo,

Įskilęs ar palinkęs’’…

„Ir nuo manęs, –

Atsiliepė žibutės, plukės, –

Kai lietus plūkė,

Verkėme abi,

Bet saulė ašaras džiovino,

Juokėmės’’…

„Iš mūsų, tik iš mūsų, –

Šiandien užgiedojo špokas, –

Tegu tik džiaugiasi pavasariu

Prasčiokai.’’