Tiek
daug pasakome
Vieni
kitiems,
Daugiau
nepasakyta lieka,
Atsiveria
lyg vartai
Lig
paties dangaus,
Kai
sutinki senokai nematytą
Po
beržais ir liepomis.
Nusilenki,
apkabini,
Paduodi
ranką,
Dažnai
ir ašara nurieda...
Oi,
kaip skaudu,
Kad
buvęs laikas – žmonės
Kažkur
toli toli,
Sukibirkščiuoja
atminties lauže
Ir
sudega...
Pražys
ir sodai be manęs,
O
pašaukta vardu
Neatsiliepsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą