Aš –
žolė,
Kuri
dygsta ir auga,
Kai
kada – nuo šaknų,
Jeigu
žiemos nešaltos,
Ir iš
sėklos dirvone,
Ir
arimuose keliasi,
Užakėta
dar arkliu,
Seno
tėvo pėdų, –
Taip
ir liko išspausta,
Apie
tai ir kalbu,
Po
daug metų suželsiu,
Vėl
pavirsiu grūdu,
Mažo
vaiko ūgliu…
Duok
man peno
Iš
motinos žemės,
Ko
nupirkt negaliu,
Danguje
nerandu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą