Traukia
toliai,
Susilieja
spalvos,
Kaip
miražas horizontas
Matosi
sapne,
Mintimis
klajoju,
Kur
nesiekia kojos,
Bet
gražiausia – čia,
Kur
mama sena…
Kur
gimtinėj pėdos,
Įdaužtos
į žemę,
Ant
akmens iškalta
Raidė
kiekviena,
Runos
seną mena
Ir
skaitau kaip savą,
Mūsų
tautos šaknys,
Kaip
mintis, ilga…
Eglė,
beržas, klevas,
Uosis,
drebulėlė,
Ąžuolas
gumbuotas,
Kaip
lazda senolio,
Atremta
kampe...
Ieva
pirmiau žydi,
Paskui
sužaliuoja
Prie
kantraus karklyno,
Ji
užrašo žodį
Ant
dangaus mėlynės,
Mano
LIETUVA.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą