Esu pripratusi
Prie savo obelų,-
Senokai baltai žydi.
Kada prie jų šakų
Pavasarį prisiglaudžiu,
Net žmonės man pavydi...
Kokia vienoda ši spalva
Mus visus lydi -
Ateina laikas
Tarsi skrieja kometa,
Jos blyksnis išsilydęs...
O naktis būna vis juoda,
Dangus tegu ir švyti;
Tik savo žvaigždę
Vis akimis palydžiu,
Kitų spalvų jau nematyti...
Bet obelys kai kam
Net ir raudonai žydi...
Gal jas prikėlė
Rytmečio aušra,
Aistros pilna jaunystė?
Skiriu Algimatai Pabedinskienei
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą