Pavasaris audringas
Ir vasara praėjo,
Mūsų gėlės, sodai nužydėjo
Ir motinystės nebebus daugiau ...
Bet ko taip pučia vėjas
Dar į jausmus,-
Kas dieną vis giliau?
Prisimeni, kai abu ėjome,
Atrodė, kelio pabaigos nebus
Ir vis į saulė dar žiūrėjome,
Gal paskutinis rytas
Traukė mus?
Prie kelio augo visos gėlės,-
Neužmirštuolę pamačiau...
Abiejų sielos akys atsivėre -
Jos buvo tyros, mėlynos,-
Visai kaip ir dangaus...
Pasilenkei, nuskynei,
Kažką pakuždėjai;
Taip tyliai tyliai -
Ausimis neišgirdau,
Bet supratau iš tavo akių mėlio,
Daugiau jau nieko nemačiau....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą