Atrodo, gyvenau,
Galvos nekvaršinau,
Šypsojausi kas rytą...
Iš kur tos raukšlės ant kaktos
Tarsi bizūnu išraižytos?
Skaičiau, rašiau,
Rinkau žodžius,
Kad niekas blogai nesakytų,
Pataikavau tarsi šuva
Ir nuolanki buvau,
Oi, daug, ne vieną sykį...
Kada nubalo smilkiniai,
Bandžiau dažyti,
Kad nematytų rūpesčių
Mano tokios dalios
Praeiviai neprašyti...
Linkau ir lenkė per kelius,-
Kaip karklą, kad nuskintų
Gražius pavasarį,
Švelnius žiedus –
Mažyčius pumpurus...
Ir tik dabar atsitiesiau.
O ką daugiau daryti?
Jau alyvos žydi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą