Gyvenimo doktrina

 

Gyvenime – kaip sporte,

Visi nori laimėti,

O nieks nepasiruošęs

Ir už visus kentėti.

Praleidai savo šansą,

Reiks ant grindų klūpėti,

Praeis kiti pro šalį,

Už nuolankumo dalį

Nedovanos medalio,

Kovoti – atstovėti.

Gamtoje ginčą sprendžia

Stipresniojo pozicija,

O kas nuleidžia galvą,

Tą nukerpa lyg šiaudą,

Į kupetą sukrauna

Ar išnešioja vėtros.

Stebuklinga žemės paskirtis

 

Žemė – stebuklų planeta, –

Iš grūdo daigas kyla,

Šaknis įleidžia

Ir į dangų stiebiasi

Nauja gyvybė...

Mūsų siela – amžina,

Nepamatuojama ir amžinybė,

Kas dieną mokomės

Pažinti nauja ir atskirti,

Kas netikra ir netinka

Svajonėse ir realybėje.

Žemės vandenynai – nepamatuota giluma, –

Kiek ten – naujos gyvybės,

Kuri išliktų ir po kataklizmų...

Atgimtume galbūt kitokie,

O sieloje – atsparesni,

Ar atsineštume su savimi

Silpnybes…

Žemė – stebuklų planeta,

Žaliuojanti, vilnijanti,

Vis rašoma knyga,

Prie vienos raidės glaudžiant kitą

Skambant sielos stygai…

Kas visa tai sukūrė,

Turėjo aiškų tikslą,

Kad žemė danguje išliktų.

Ona Baliukienė

Paieškos

Mažam reikia tėvų,

Kol rankos silpnos,

O kelias nuvingiuoja –

Visada į šviesą…

Paaugusiam reikia draugų, –

Pasitikrina takus

Prie kryžkelių

Ir eina – bus dar laiko

Išgrįsti ir patiesinti…

Nebus brandos,

Jeigu į žemę

Grūdo nepasėsi,

Stalas visada liks alkanas, –

Tiesi jį staltiese balta,

Bet nesėdėsi…

Senatvėje – mažai draugų,

Bet nebereikia ieškoti

Kelyje priešų, –

Eini tiesiai.

Reikėjo ir reikia

Meluočiau, jei sakyčiau,

Kad nieko nebereikia,–

Kol gyvas, vaikščioji žeme,

Batus nudėvi,

Reikia žiemą palto,

Eini į pobūvį ar šiaip sau į svečius,

Pasimatuoji skrybėlę,

Sutikus žmogų

Reiks nukelti…

Netiesą sakome ir į akis,

Dažnai – iš gailesčio,

Kai nori prisiderinti,

Kuriems nieko nereikia, –

Guli karste,

Nerašo ir neskaito,

O kunigas mišias jam laiko…

Melagiai esame iš prigimties

Ir nuo mažiausio vaiko,

Nemandagu ko kaulyti, –

Pamokyti tėvų, –

Vis tebesakome:

„Nereikia.’’

Praregėjimai

Diena praeina

Ir vis nenoriu patikėti,

Kad ji – tai mano laikas,

Nubraukta naktis trumpa,

Pradeda aušti kitame krašte,

Varnėnas skelbia dieną,

Patelė peri inkile, –

Diena – naktis,

Darna laike.

Suspaudžiu delnuose

Nuo tako akmenėlį –

Toks šaltas žiemą,

Šiltas vasarą,

Pavasaris – kažkur šalia,

Ruduo – mano

Gyvenimo baigtis

Po ąžuolo šaka...

Varpelių skambesys

Niekas taip netrokšta

Gėrio ir taikos,

Kaip sena motulė,

Jaunutė sesuo.

Koks baisus šis žodis –

Kulka prie kaktos,

Draskanti į šipulius

Laimę ateities.

Saugo ir augina

Motina vaikus

Ir pati nežino,

Kurgi juos pasiųs.

Karo laukas plynas,

Svetimi kraštai,

Karstas geležinis

Sugrįžta dažnai.

Baltos gėlės žydi,

Juodi kaspinai,

Sesės brolį lydi

Skambina varpai.

Snieguolių varpeliai,

Rasa nuberti,

Netekties lašeliai

Juose paslėpti.

Neramus pasaulis,

Nelygi kova,

Ko nepasidalina

Mūsų žmonija?

Smulkmė

Neteko plaukti niekada

Kruiziniu laivu,

Aplink pasaulį dar neteko vykti

Nei pėsčiomis, nei lėktuvu,

O žemė – kaip kiaušinis,

Galėčiau bet kada atgal į tėviškę sugrįžti…

Neteko nardyti po vandeniu giliu,

Surast aukso kasyklos,

Gniaužau suprakaitavusiam delne

Smulkų pinigėlį

Ir vis bijau, kad neišslystų, –

Toks menkas uždarbis žmogaus,

Nedalyvavusio konkursuose,

O turtas – knygose,

Lig šiol dar neskaitytose…

Bandžiau padėti vis kitiems

Ir į gyvenimą sugrįžti,

Vieni dėkojo,

Kiti atkutę bando nusigręžti

Ir tada mąstau,

Kad ir smulkiausias pinigas

Būna netikras, –

Paskęsta tarp auksinių

Ir niekas jo neatpažįsta.

Drauge su laikmečiu

Kiekviena žinia –

Tai jausmų ir proto paralelė,

Ji kiaurai perskrodžia,

Sutrikdo ar karščiu užlieja, –

Ji – džiugesio banga,

Didi jėga kūrėjo,

Prikelianti iš letargo,

Pakeisti sena siekianti…

Baugina nežinia, –

Geriau žinoti,

Prisiimti kaltę,

Kitam ranką ištiesti...

Daug sykių pajutau,

Kaip džiugesio banga užliejo,

Tegu ji būna laikina,

O vis dėlto – į priekį,

Pakylėta.

Laiku parodyk dangų vaikui

Kiekvienas vakaras

Arba ankstyvas rytas

Būna vienas vienintelis,

Nesikartojanti diena -

Tai mūsų LAIKAS

Ir žino netgi vaikas,

Bet jam greičiau

Ir bėga kaip vanduo

Žinių upelis -

Greitai greitai,

Senam – tai patirtis,

Dažnai ir užmarštis

Žinių bagažo,

O vaikui jis atstoja,-

Kaip man metus -

Jam valanda kita.

Neuždarykime vaikų

Ir nuo pasaulio neatskirkime,-

Jisai savo metus praras.

Ir niekas negrąžins

Jam prarastojo laiko,

Nes mažo patirtis

Reikalingiausia jam,-

Gyvenimo nuties gaires.

Dar viena ašara nukrito

Už kiekvieną vaiką,

Kambaryje augintą,-

Be saulėto dangaus,

Be žemės šilumos.