Prarasta meilė

Seniai,kai nebeatmena seneliai ,
Prie šimtamečio ąžuolo stovėjusi troba .
Gyveno sau laimingai senas tėvas
Su mylimiausia ,gražuole dukra.
Kai kojos nebeklausė,nutarė senolis ,
Kad reik ištekinti-mergelė dar jauna-
Jaunikių niekad kaime nestokojo ,
Tiktai kad būtų laiminga pora.
Iš kito kaimo ,nuo klevų giraitės ,
Piršliai atvyko pakinkyta karieta-
Jaunikis toks gražus kaip karalaitis
Ir mandagi atrodė jo kalba.
Sutiko tėvas dukrelę išleisti-
Vaikaičių pasiilgusi širdis sena ,
Sukrovęs buvo gražų kraitį-
Drobelių ,rankšluostėlių skrynią ,
Kurias dar audė vakarais
Velionė jo darbšti žmona-mama.
Vestuvės buvo...Žmonės net kalbėjo-
Iš ąžuolo šakų nupynė vainikus ,
O rūtomis apkaišyti stalai stenėjo ,
Kai giminės, kaimynai susiėjo ,
O į jaunuosius net atsižiūrėti negalėjai-
Gal ir gyvenimas toks bus gražus...
Ant kalno ragana gyveno.
Matydama aplink mylių šimtus
Jaunamartei taip pavydėjo,net suseno
Ir sugalvojo ,kaip apkartinti jos dalią,-
Išpildė pagaliau savo kėslus.
Atskridus laimės šulinį išgėrė ,
Užgriovė šaltinėlį iš po ąžuolo šaknų...
Ir nurudavo pievos,javo želmenėliai
Nuvyto ir daugiau nebedavė grūdų.
Darbšti jaunamartė suvokus bėdą spėriai
Ąsotį pasiėmusi nuėjo per laukus ,
Į sterblę prisirinko akmenėlių -
Keliavo į nežinomus kraštus
Atnešti šeimai tyro vandenėlio
Bemėtydama pakeliui mažus akmenukus,
Kad ir po šimto metų rastų kelią
Į mylimus ir laukiančius namus.
Kad kelias neužželtų, pažymėjo ,
Pakelėje sodindama gražius medžius
Ir taip daug laiko pro šalį praėjo...
O ragana tuoj nužiūrėjo paliktus namus-
Jaunajam turtus ir naują gyvenimą žadėjo ,
Jeigu jis amžinai jos valioj bus.
Pamiršo pirmąją jaunas bernelis ,
Nematė pinklių išsiilgęs meilės ,
(Nes slėpė ragana savo ilgus nagus) ,
O į namus pargrįžtančiai mergelei
Jinai prilipdė didelius briedžio ragus.
Kai pasibeldė po ilgos kelionės
Prie vartelių uždarų pastačius ąsotėlį ,
Ją atpažino tiktai senas sargas šuo ,
O josios tikras vyras vartų neatkėlė -
Per skruostą šėrė ir pavadinęs ragana
Sudaužė ąsotėlį,o išsiliejęs tyras vandenėlis ,
Su ašarom sumišęs pievom išsiliejo
Ir nutekėjo per pažymėtą kelią akmenėliais ,
Pavirto ežeru Mušėjaus,o upė
Nuo tada vadinta Urvenos vardu...
Nebesugrįžo laimė,kaip negrįžta upių strėlės ,
Nors šauktum ir gražiausiuoju žodžiu ,
O kaip žinosi raganos- būrėjos
Slaptažodį ,kuriuo bernelį užkerėjo...
Iš duženų paliko upės urvuose pilki šešėliai
Ir šūsnys lapų tarp šaknų,kai siautėja ruduo.
2008