Prie Urvenos medžių

Išsirikiavę medžiai ,
Lyg iš miego atsikėlę.
Šilta ,be vėjo dar diena.
Pakriūtėje nutįsę uodegos-
Ilgi lapų šešėliai
Ir tarsi žiūri į mane.
Po beržo garbanom sustojau ,
Paukštelių giesmininkų negirdžiu ,
O kėkštas gal giles ,
O gal kankorėžius nešioja ,
Nes uodegos vis sušmėžuoja
Virš medžių ir mūsų galvų.
Vienodai,rodos,vasarą palydim-
Ir medžiai,paukščiai ,vabalėliai
Šiugžda po nukritusiu lapu...
Paklausius Urvenos nurimusios ,
Į dangų jos vandenyse pasižiūrėjus ,
Lyg po maldos namo grįžtu.
2008