Čia medžiai stovi kaip sargyboj
Tarp amžinai išnykusių vardų.
Tarsi atodūsis vis girdimas ,
Kai metai kartais būna sunkūs
Po daug pareikalavusių aukų.
Kaip visada, nauji dažnai užauga
Tarp atminties -išlikusių kelmų.
Juk daug ko iki galo nesuprantam ,
Kai neišdyla baimė nesenų laikų.
Kaip auga medžiai bežiūrėdami į dangų ,
Nelaukdami lietaus ir geresnių dienų ,
Siūbuoja liemenys, šakas suglaudžia ,
Kai taršo vėjas jų žalius lapus.
Ar būname ir mes ryžtingi ,
Jei reikia kilti nuo pradžių...
Dažnai keliai į tolį eina ,
Kada prasideda tik nuo mažų takų.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą