Vanduo-tai žemės kraujas ,
Mano gyvastis ir siela.
Kaip raibuliuoja,kai ranka liečiu!
Į jį žiūriu-matau mažytį savo dangų
Ir saulė nebeakina ,su ja kalbu...
Papasakosiu,kaip per žemę bėga
Upeliais sielvartas,rauda.
Aukšti skliautai,o medžiai-
Tik žali,juodi šešėliai
Kasdien kitaip vis atsispindi
Mano širdyje...
Akmuo-tavo širdis,motule žeme ,
Ant jo prisėdame dažnai...
Tada suprantame tavo žodžius ,
Kai kietas lyg akmuo sudiržta delnas ,
Pabąla laiko vandeniu -su netektimi
Kasdieną plaunami plaukai...
Kada pamatome gyvenimo upelyje
Vandens mažytį šypsnį -tavo veidą ,
Pribėgame, kad būtume sykiu ,
Bet iš arti šešėliuose pranyksta
Ir lieka akmeniu šaltu...
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą