Žinau,kada maža Eglutė verkė ,Niekas nepaglostė,negailėjo.
Ją skriaudė augančią
Abu -kiek didesni Beržai.
Diržu mėgino kartais bausti ,
Jei nepaklūsta įgeidžiams
Ir kartais jų neklausė ,
Kodėl ji žiemą rėdosi žaliai...
Nuo piktų žodžių biro ašarėlės ,
Spindėjo šerkšnas ant spyglių.
Gyvenimo išbandymus iškentusi
Pavasarį akis pakėlė-
O,saulutė sveikina ir žydi miško gėlės !
Bet širdy liko randas
Dėl praradimų ir skriaudų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą