Ruduo jau žalumą ištrynė
Ir teškia įvairių spalvų-
Šiam dailininkui net dangaus mėlynė
Pasiekiama nematomu ,
Gamtos- didžiuoju teptuku.
Eini per klonius gal užsisvajojęs ,
O medžiai seka iš paskos ,
Kai prie apleisto vienkiemio sustoji ,
Net išsižioji, žiūri -
Nėra takelio prie trobos...
Seniai neperžengtas ,
Pajuodęs slenkstis
Ir man reiks sukti atgalios.
Kieno daug metų čia gyventa-
Nepasakys tapytojas ruduo...
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą