Atmintis

Vanduo lyg pats gyvenimas
Tylia srove skalauja-
Jo vagoje ramybę rado
Net samanas globojantis akmuo ...
Tik žiemą slepia nugarą ,
Pavasarį slenksčius užgauna ,
Kai šniokščia potvynio vanduo.
O akmenys po medžiais
Lyg slapukai įsitaiso
Ir kelia juos aukštyn ,
Kur nepasiekia net kriokliai-
Apaugusiuos šlaituos
Krūmokšnių šaknys
Srovėje tarsi žalčiai sumirga ,
Kai saulė prasibrauna jų paguost...
Didieji lyg dvyniai suauga ,
Kad neišjudintų net vėtrų sūkuriai ,
Ir žino -akmenys jų atmintį išsaugos ,
Nors jų kamienai virstų pelenais.
2008