Kai ąžuolo giles delne suspaudžiau ,Švelniu kvapu pasipuošė troba...
Prie ąžuolinio duonkubilio lyg matau
Įraudusį nuo krosnies,giedrą veidą-
Prie duonos kepalo palinkusi mama .
Ant pirmojo pirštu brėžia kryželį ,
O paskutinis -mažas pagrandukas man ,
Kad prisiminčiau, kaip skalsi
Mums tuokart buvo pokary duonelė ,
Kaip ąžuolo tvirtumo reikia kiekvienam.
Nuo tų laikų daug ąžuolų užaugo
Ir saugo tarsi vartai į mišką kelius-
Kiti, susikabinę rankomis ,egles praaugo ,
Net ir kelmai nušvitę-medis atkaklus.
O kur giles dabar pasėjam
Ir pasodinam ąžuolo daigus.
Po jais ar duonos trupinių pabėrėm ,
Kad vėjas oštų šakose saldžiu kvapu...
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą