Miške nebūna tuščios vietos, –
Nukrenta sėkla
Ir jau turi norą,
Kad niekas neužstotų saulės,
Neatsitrenktų viršūnėlė
Į svetimą kamieną…
Palenkia galvą, prasilenkia,
Sutarimas – menas,
Suderinti jausmai – giesmė,
Lyg paukštis šauktų,
Priverčiantis atsiliepti,
Kad nebūtum vienas...
Netrunki užaugti,
Perkūnijos nutrenkta viršūne,
Nulaužta šaka – ne vienas,
Atsigręži į dangų,
Atodūsiu palydi laimės paukštę
Jau kiekvienas…
Mišku nuo pat senų senovės
Išbandoma kantrybė,
O senatvė – menas,
Įrašytas šaknyse,
Į dangų – viršūnėle, –
Kad miške neliktum vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą