Kasmet keičiasi dangaus kūnų padėtis ir žmogaus gyvenimas. Nežinau, kiek mano gyvenimas nuo to priklauso, gal tik sužadina prisiminimus. Pradėsiu pasakojimą nuo jaunystės, paauglystės.
Darbas šeimoje buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir garbės reikalas – turi gerai ir labai gerai dirbti, kaip juodas jautis, anot tėvelių. Nebūdavo ypatingai išskirtinų švenčių, tuo pačiu – į bažnyčią ir turgų, grįžtame ir vėl – prie gyvulių, žiema ar vasara, jokio skirtumo, tik žiemą sunkesnis jautiesi su kailiniais ir veltiniais apsitūlojęs.
Gyvenau nuo aštuntos klasės mokyklos bendrabutyje ir namo šeštadieniais eidavau po pamokų, –rudenį ir žiemą jau stodavosi ir naktis, žiūrėdavau į dangų ir mačiau spingsinčias žvaigždes, mėnuo irgi išlįsdavo pro debesėlius, Miesto krūmų takas buvo tamsus, nors į akį durk, apsiniaukusią dieną ar tada, kai pustydavo. O žiemos buvo šaltos ir gilios – devynis kilometrus ne juokas įveikti...Išeini iš miško ir jau ramiau, netoli ir tėvų namai, – rasiu verpiančią mamą, tėtį, kažką irgi vis dirbantį, iš fermos grįžusią seserį Verutę, su ja eisime liuobti ir melžti kolūkio karvių. Suskamba žadintuvas – pusę keturių, dar naktis, bet dar reikės 3 km įveikti per pusnis, – kelio nėra, nė šuns bėgta…
Nebuvo net minties, kad galima namuose snausti, iš tų pačių pinigėlių gyveno visa šeima, man mokėjo už gyvenimą ir maistą bendrabutyje. Sekmadienį, jau sutemus, tuo pačiu, nepravažinėtu keliu, vėl grįžtu ir einu į mokyklą. Kaip vadinasi žvaigždynai, sužinojau daug vėliau, – dabar jie man tik švietė…
Prabėgo gražiausi svajų metai, baigiau vidurinę ir teko pačiai dirbti fermoje. Priskyrė karvių grupę, kasmet dar gaudavau po keturias telyčias, kad pasipildytų, nes karvės pasendavo ir priduodavo mėsai. Laikė ir jautį, nes nežinai, kada rujos ir sėklintojo gali neprisikviesti. Prisimenu jaučio didžiulius ragus ir jėgą – jokios medinės ėdžios neatlaikydavo, šipuliais nueidavo. Sugalvojome jam geležinį lovį, vis tikrindavome grandines, greitai nudildavo, nenurimdavo nė naktį – ateini liuobtis, o jis jau trankosi, baisu per arti prieiti. Tik Verutė su juo sutardavo, kažką tyliai kalbėdama.
Vasarą irgi rišdavo, – perkelti, pagirdyti reikia, nežinai, kada užeis jam noras ant ragų į dangų iškelti. Paduodi dobilų gniūžtę, tada kuolą iškali ir nejudinant lenciūgo į kitą vietą įkali. Palydi nueinančią kartais geru, kitą kartą ir piktu žvilgsniu purtydamas ragus.
Neapsikentusios drauge dirbusios seserys Stasė ir Ona Samulytės rado išeitį ir išėjo iš kaimo, o aš – studijuoti į Vilnių, bet vasarą vis padėdavau seseriai darbuose grįžusi atostogų.
Dabar ir to jaučio nė fermų nebėra. Visi šeimos artimieji mirę.
Su Naujais – Jaučio metais.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą