Dar – ne tikra žiema,
Kai laša nuo stogų
Ir į langus barbena
Vėjas lietų,
Sušals atodrėkio lašai,
Pavirs į ledą,
Varvekliai pasitiks švytėdami
Ankstyvą rytą,
O smaigaliai nugnaibys nosį,
Į lauką vos iškišus…
Dar – ne žiema
Ir mūsų širdyse,
Kai kalbamės nuoširdžiai,
Žodžius pavasariui palikę…
Baigsis žiema,
Tada nutirps varvekliai,
Traiškysime juos užlipę,
Pabirs jų trupiniai,
Pavirtę žodžiais,
Šiandieną vis nepasakyti,
Kuriuos pavasariui
Atidedame…
Pavasariu dar tikime,
Žodžiai – lašai,
Varveklių nebeliko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą