Vandenėlis – tarp krantų,
Jau sukaustytas ledų,
O čiurlena – ir smagu…
Kas iš jų pastotų kelią,
Ištirpdytų po ląstelę,
Prasigrauš pavasarį
Ir išlauš ledus per vidurį…
Tu meni, kaip vasarą,
Skaisčiame pavakary,
Jis čiurleno srovele,
Antys vedė vaikelius
Pro tave ir pro mane,
Šildėmės saulutėje...
Šaltis – laikinas žvejys,
Upeliu kažkur nubrendantis
Ir purienom apdalinantis…
Aš tikiu ir tu tiki,
Kad srovė – šventa viltis, –
Vasara pas mus sugrįš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą