Ateik, papurtyk šaką eglės, –
Ji neatlaiko sniego,
Menkiausias krabždesys – sunkus,
Kai stovi vienišas…
Atskrisk, paukšteli, paskubėk, –
Eglutei liūdna vienai,
Suglausk nors jos spyglius
Ar atsitūpk ant vieno jų…
Kelios eglės kieme,
Miške gi jos – ne vienos
Ir paukščių čia daugiau,
Nutupia ne po vieną…
Papūsk ir vėjau,
Nuo tavo gūsio virpa
Ne tiktai šakos – visas stiebas,
Krenta sniego gniužulai
Prie basų kojų
Pavasario purienomis…
Koks džiaugsmas plūsta
Iš eglės krūtinės,
Neliko ir vienatvės jausmo, –
Atskrido vyturėlis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą