Vieną rytą atsikėliau,
Žvilgt į savo veidrodėlį,
O už nugaros stovėjo
Vienaragis susivėlęs, –
Man ant skruostų –
Strazdanėlės…
Ir nuo tos dienos išmokau,
Kad negaučiau kartais šoko,
Veidrodyje nupaišyti
Vieną ragą balto žirgo...
Lekia švilpdamas per dangų,
Debesėlius baltus gaudo,
Snaigės krisdamos sužimba,
Ant skruostų man
Strazdanomis nusileidžia...
Kas pavasarį taip ir nutinka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą