Motina klausia jauniausio iš sūnų,
Labai toli išskridusio,
Kurioje šaly nėra žiemų
Visus metus ir gėlės žydi…
Kas paviliojo kilti
Viršum debesų,
Vandenynais irtis,
Kad taptum juodvarniu,
Gyventum ant kalnų,
Vaikelį vystytumei,
Ne drobe iš gimtų dirvonų,
O palmių vaisius skintumei?
Neturi motina kalnų,
Nėra su kuo palyginti,
O juodvarnis siūbuoja ant beržų,
Jo plunksnos auksu spindi,
Paklaustas net negirdi…
Mėlyni kalnai – didybė debesų,
Jie susilieja ir su dangumi,
Motinos nerimas – į širdį,
Kur tie sparnai,
Kad neštų atgalios,
Ryšius su tėviške sutvirtintrų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą