Šaltis pamilo baltą snaigę,
Kol ji lengva, švelni, miela,
Nutūpusi ant šakos
Šaltuko nesibaidė,
Suspindo ir vaivorykšte,
Tapo gražesnė už gėles…
Plona graži mergaitė
Pasiuntė oru šalčiui bučinį,
Nubalo net ir tas,
Purtė ir papuošė visas šakas, –
Tiek daug nukrito baltų snaigių,
Visos panašios – baltos baltos,
Kuri yra pirmoji meilė,
Šalčiui – nežinia…
Spustelėjo naktį šaltis,
Sukrebždėjo snaigė nekalta,
„Kas myli, atskiria, –
Meilė – skaistesnė
Ir už skaisčią saulę,
Gražesnė už gėlelę,
Saldesnė ir už medų,
Bet už ką’’...
Tik pirmas karštas bučinys,
Sielos aistra ištirpdo
Snaigių baltas plaštakes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą