Visi visur lygiuojamės
Į matomus ir didvyrius,
Yra ir paprastas karys,
Žmogus ir be milinės,
Motina ir tėvas,
Žiūrintys pro langą,
Nes jų kova baigta, –
Nebuvo didvyriais,
O išaugino kartą,
Kuri jų svajones pratęs…
Tėvai paantrina ir žodžiais,
Išleidžia kurti laužo
Savo sūnus ir dukras, –
Dabar tebedega liepsna
Iš ten ir akyse…
Pasakyk, sūnau, po šitiek metų,
Kaip suradai tą baisią naktį
Išėjęs vėl į gatvę
Minioje mane
Ir kaip širdis nurodė kryptį –
Būti su tauta,
Su LIETUVA,
Kodėl tokia saldi
Ši laisvė ir tyla?
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą