Gėriuosi balta ramune, –
Geltonosios – retesnės,
Tik ant smėlio žydi,
Pakelėse lyg elgetas randu,
Iš jų dar niekada
Vainiko nenupyniau,
Balta spalva – arčiau širdies,
Gilių jausmų…
Baltas įsivaizduoju
Sniego gniūžtėse,
Ant apsnigtų ortenzijos žiedų,
Kai žiemai užmiega,
Tarsi ir apmiršta,
Randu vis ramunes
Ant kitų gėlių kepurių apsnigtų
Ar padengtų šerkšnu…
Po baltu patalu
Visi ramiai užmiega
Ir ilgam tampa baltos ramunės
Gležnu žiedeliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą