Turiu baltą katinėlį
Trumpučiai ir susivėlęs,
Bet šukuojasi ir prausiasi,
Išsikrapšto netgi ausis.
Abu rašome ir skaitom,
Jis vis murkia ir palaiko,
Dar niūniuoju jam dainelę, –
Pasakų suprast negali.
Glostydavo ir anūkėliai,
Bet korona šalia sėdi,
Nežinai, kada prikibs
Ir dainelių nebeliks.
Daug liūdniau dabar močiutei,
Kai už lango – baltos pusnys,
Gal ir jūs balti balti,
Kaip eglutė, – vieniši?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą