Žodžių pusnys

Nebėra kažko,

Kas buvo taip arti –

Mylimos rankos

Ir širdies plakimo,

Nors viena tulpė

Vidury žiemos

Ant senos pirkios lango –

Padabinta…

Nebėra tos melodijos,

Tavo balso gaidos

Taip smelkiasi į sielą,

Gal danguje vietos daugiau, –

Išsiskiriam ant žemės,

O ten susitinkame…

Kažko vis laukiu,

O ko – nusakyti negaliu,

Sniego pusnyje žodis sustingo,

Pakėlė vėjas vieną snaigę

Ir nupūtė atgal – į dangų…

Kažko dar trūksta –

Smėlį pusto šiandien.