Sibiras

Laptevų tremtinio vaikaitis

Sibiro tremties vaikai,

Vystyti prie Laptevų,

Lieka pasukti į šiaurę,

O jų vaikaičiai tyli,

Dažnai ir nenumano,

Koks šaltis stingdė

Jų tėvelių širdis,

Kai rinko žąsų kiaušinius,

Ne tikru pienu girdė…

Kiek ištremtų ir iš kitų kraštų,

Palikę ne savo noru

Tėvų sodybas,

Kirto taigoje miškus,

Medžiojo, kad prasimaitintų,

Skauda ne tiktai pėdas,

Šaltis gnaibo širdis,

Klajodami ir mirė…

Nėra šeimos pas mus,

Ko nelietė atšiaurus klimatas,

Nepateisinamas šis likimas,

Jei ne visus ištrėmė,

Tai motiną ar tėvą,

Ką priglaudė kaimynai – gelbėjo,

Patys pakliūdami į bėdą.

Kas pasakoja dar vaikaičiams,

Kiti dar tyli,

Kaip tada tylėjo,

Kalba tiktai kryžiai,

Gėlės.