Pasąmonės signalai

Sugrįžtu į ten, iš kur atėjusi,

Nemačiau, kaip ir gimiau,

Bet tėvai girdėjo,

Kaip verkiau…

Pravirkstu sapne ir nežinau,

Ką gi tąkart sapnavau, –

Ta rauda iš gilumos ateina,

Nebėra tėvų – nepasakytų,

Kokios godos buvo tėviškėje,

Nesulaukė, kol visi vaikaičiai

Žeme bėginėtų,

Žmonės – tik keleiviai,

Krenta rudeniop į žemę,

Kaip ir dar nenokę

Sodo obuoliai…

Vaikščioju miškais,

Kurių niekas negenėjo,

Baubia briedis,

Dunksi ir į medį didžiuliais ragais,

Šaukiasi patelę,

Kad pratęstų giminę,

Po rujos kažkur nukrito

Jo platūs ragai – nemačiau ir neradau…

Pinasi rauda – galingi neša vėjai,

Vėl į juodą žemę smenga,

Ten, iš kur atėjusi,

Nežinau kada, tiktai jaučiu dažnai.