Vilnius

Senasis Vilniau, pražilome abu,

Neris nusenka,

Vilnėje – daug slenksčių,

Nugludintų akmenų,

Minčių paskendusių…

Ant seno aukuro,

Dar vaidilučių kažkada kūrento,

Išaugo varpinė,

Nauja šventa vieta,

Beeidamas jos neaplenksi.

Čia ir karūnos,

Paslėptos nuo karo,

Požemiai ir dabar dar – paslaptis,

Kas buvo, neatkasi,

Per amžius neatversi…

Senasis Vilniau!

Kaip šie žodžiai skamba,

Kai muša bokšto laikrodis

Mums valandas…

Tu – vis nesenstantis.