Gerumo delnai

Oi, kaip seniai tave mačiau,

Kai vaikštinėjome po Vilnių,

Žinau visas vietas,

Kur čiulba paukščiai,

Voveraitės šildosi…

Kur plaukia gulbės,

Vedasi ir vaikelius, –

Jos turi tokią pačią,

Tik mažesnę širdį,

Bet ištikimi namams,

Tą jausmą reiškia tylomis,

Pažįsta mus,

Jeigu juos mylime…

Gerumo ir švelnumo –

Tiek daug delnuose:

Mažus sušildome,

Nušluotame ir ašaras daina,

Lietaus lašu pagirdome,

Pasilenkiame prie upelio

Ir jo kalbą girdime.

Kiek daug šviesos

Melsvame danguje,

O jis – čia pat,

Ežero veidrodyje atsispindi.