Pasiėmiau į širdį

Eini, eini ir nemąstai,

Kada gi baigsis tavo kelias,

Geriau prisimeni duobėtą,

Sunkų kelią,

Nubrozdintus savo kelius,

Artimo žmogaus nedalią…

Kas buvo gera – normalu,

Taip turi būti,

Nes dangaus paskirta –

Gimei ir jau turi

Saulutės spindulį,

O žemės lopinėlį reikia nusipirkti…

Kelyje – kryžkelės,

Kai prieini, renkiesi,

Burtažodžiai – vis priešaky,

Atspėsi – toliau eisi...

Klaidu miške,

Kai sudejuoja medis,

Vėjo verčiamas ar kertamas,

Per visą mišką – biržės,

Žingsnį – vos į šalį:

„ Mano – nevalia’’

Dar ir kita žyme esi atskirtas.

Aukštai aukštai susipina tik šakos,

Dangus – toks šviesus,

Gal ir viską girdi,

Ką pamatei gyvenime,

Pasiėmei į širdį.