Kaip vakar...

Sugrįžta praeitis – jaunystė,

Vaikystėje minti takai,

Nurieda akmenėliai į pakalnę,

Tarsi sustingę neužpildyti jausmai…

Akmuo – nešaltas,

Apauga samana žalia,

Ant jo net medis auga,

Apglėbdamas savo galia…

Akmenį iškelia gimtoji žemė,

Kad atsigultume po juo,

Kai baigsis baltas takas

Nuo žemės lig dangaus…

Pabyra džiaugsmo ašaros

Kiekvieną kartą,

Kai į jaunystės takelius grįžtu,

Atrodo, tiktai vakar išsiskirta,

O mūsų mintys skrenda

Per Anykščių kalnus,

Šventąja brenda,

Kur skaitėme knygas drauge,

Svajojome,

Po dangų skaidėme su vėju,

Dabar naujai atrandame

Gimtuosius vandenis, –

Tai – šventa

Ir daugiau...

Oi, tarsi ant balto akmenėlio

Anykštos dugne žodžius šiuos užrašiau,

Atsidusau.